Šeima nebėra svarbiausia vaikų ugdytoja JT dokumentuose?

Tarptautinė Vaiko Teisių konvencija daugelyje vietų skelbia, kad šeima yra svarbiausia vaikų ugdytoja, kad vaikas visapusiškai ir harmoningai vystytis gali tik augdamas šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir supratimą. Taip pat tėvams arba globėjams tenka pagrindinė atsakomybė už vaiko auklėjimą ir vystymasi.
Tačiau pastaruoju metu daugelis Jungtinių Tautų (JT) įsteigtų fondų ir agentūrų kėsinasi į tėvų teisę ugdyti savo vaikus. Šią politiką stengtasi įteisinti neseniai, balandžio mėnesį vykusios JT Darnaus vystymosi Komisijos 54-osios sesijos rezoliucijoje. Kaip gi tai įgyvendinti, jei svarbiausi tarptautiniai teisės aktai kaip tik stengiasi stiprinti šeimos santykius? Ogi pasinaudojus strategija „pavadinkime tai žmogaus teise“. Mat vaiko teises, išvardintas Vaiko Teisių konvencijoje, galima suskirtyti į dvi grupes: tai vaiko apsaugos ir vaiko autonomijos teisės. Su pirmosiomis sutinka visi, – vaikui reikalingas švarus vanduo, maistas, pastogė, medicinos pagalba, sveikatos priežiūra, švietimas. Bet kitos gali būti skirtingai aiškinamos ir JT dokumentuose yra neribotai išplėtotos, tai – privatumo, konfidencialumo, informavimo, asociacijų ir saviraiškos teisės. Vaiko teisių konvencijos teiginiuose yra tam tikrų elementų, kurie gali būti panaudojami prieštaringai, juos išskirsime. Pavyzdžiui, sakoma, kad valstybės įsipareigoja teikti vaikui apsaugą ir globą, atsižvelgdamos į jo tėvų, globėjų teises ir pareigas. Ką reiškia tas žodis „atsižvelgdamos“? Ar tai yra tėvų teisių apsauga?
Kitoje vietoje sakoma, kad valstybės gerbia tėvų teises ir pareigas tinkamai, pagal didėjančius gebėjimus, vaiką kreipti ir jam vadovauti. Ši sąlyga, kad būtų „vadovaujama tinkamai, atsižvelgiant į vaiko gebėjimus“, skirta apriboti tėvų teisėms, kaip matysime toliau.
Norint apriboti tėvų vadovavimą vaikams pagal savo įsitikinimus, pasinaudojama konvencijoje įrašyta vaiko teise į saviraišką. Ji apima: laisvę ieškoti, gauti ir perduoti bet kokio pobūdžio informaciją ir idėjas nepaisant sienų. Tad ar tėvai gali parinkti vaikui tinkamą informaciją? Juk jie turi pirmumo teisę, kaip teigia Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Deja, Vaiko Teisų Komitetas prie JT savo paskelbtame komentare #15 kalba apie vaiko teisę į aukščiausią sveikatos būklę. O ta aukščiausia sveikatos būklė, anot Komiteto, suteikia vaikams:
1.„seksualinę ir reprodukcinę laisvę;
2.konfidencialų konsultavimą… be tėvų ar teisėtų globėjų sutikimo;
3.seksualinį švietimą… be tėvų sutikimo“.
Šių nuostatų nėra Vaiko teisių Konvencijoje. Nėra taip pat to, ką randame Pagrindiniame šios Komisijos Komentare Nr.25 (2021) dėl vaiko teisių skaitmeninėje aplinkoje: „Paties vaiko sukurtas seksualinis turinys, kurį jis valdo ir/ar dalinasi vien tik savo privataus naudojimo tikslais neturi būti kriminalizuotas. Turi būti sukurti draugiški vaikams šaltiniai, suteikiantys galimybę vaikams saugiai ieškoti patarimo ir pagalbos, kuriant savo paties seksualumą išreiškiantį kontentą.“ Iš tikrųjų tai reiškia ne ką kitą kaip pornografiją. O JUNICEF leidinyje „Vaikų privatumas internete ir saviraiškos laisvė“ sakoma: „Vaikai gali laisvai ir konfidencialiai naudoti technologijas be neproporcingos tėvų ir vadovų priežiūros, nebūtino griežto vartotojo sukurto kontento moderavimo ar reguliavimo arba neteisėto anonimiškumo ribojimo… Vaikai gali naudoti skaitmeninį pasaulį, nesusidurdami su per stipriai ribojančiais filtrais tinklo ar įrenginio lygmeniu, ar kitomis sistemomis bei mechanizmais, kurie apriboja prieigą prie galimai naudingo kontento.“ Tai tiesioginis tėvų teisės apriboti vaikams priėjimą prie žalingo turinio neigimas.
Kitame leidinyje – „Seksualinė sveikata, žmogaus teisės ir įstatymai“, kurį remia daugelis JT fondų: UNDP, UNFPA, UNICEF, WHO, WORLD BANK, skaitome apie naują žmogaus teisę: „Žmogaus teisių standartai yra tinkamai užtikrinami internacionaliniu, regioniniu ir nacionaliniu lygmeniu, jei paaugliai iki 18 metų apsaugomi nuo diskriminacijos, kai jiems ribojama prieiga prie seksualinės sveikatos paslaugų ir informacijos. Taip pat reikalaujama, kad šalys užtikrintų paaugliams privatumo ir konfidencialumo teisę, naudojant seksualinės ir reprodukcinės sveikatos paslaugas be tėvų sutikimo, atsižvelgiant į kintančias paauglių galimybes.“ Nepamirškime, kad paaugliai JT standartais laikomi vaikai nuo 10 metų. Minėtos žmogaus teisės nėra jokiose JT parengtose tarptautinėse sutartyse ar dokumentuose, dėl kurių sutarta konsensuso būdu. Bet šiame JT dokumente skaitome: „šalys privalo užtikrinti, kad sveikatos sistema ir paslaugos galėtų atliepti specifiniams paauglių seksualinės ir reprodukcinės sveikatos poreikiams, įtraukiant kontracepciją ir saugius abortus… užtikrinti seksualinės ir reprodukcinės sveikatos paslaugų prieinamumą.“ Tai netiesa ir šiuo būdu išeinama už tarptautinės teisės ribų. Toliau teigiama: „Informavimas ir švietimas, įtraukiant seksualinį švietimą, yra kritiškai svarbus seksualinei sveikatai.“
Pažiūrėkime, kas gi šis svarbusis seksualinis švietimas? Štai ištraukos iš JT parengto „Tarptautinio techninio seksualinio švietimo vadovo“. Anot jo, vaikai turi būti išmokyti:
1,„pripažinti, kad kiekvieno asmens sprendimas būti seksualiai aktyviu… turi būti gerbiamas visais atvejais;
2.apibrėžti raktinius seksualinio malonumo elementus ir atsakomybę;
3.atskirti jų su seksualumu susijusias vertybes nuo jų tėvų vertybių“.
Šitaip akivaizdžiai siekiama nutolinti vaikų vertybes nuo tėvų. Tokio kontraversiško švietimo vadovo pavyzdys paaugliams nuo 10 iki 19 metų, skirtas Karibų regionui, yra „Tu, Tavo gyvenimas ir Tavo svajonės“. Jame raginama: „Visiems paaugliams turi būti užtikrinta galimybė patiems spręsti apie jų seksualumą ir seksualinių santykių praktikavimą be spaudimo.“ Remiantis šiuo vadovu, vaikai turi teisę turėti lytinius santykius, jei to nori. „Sekso žaislai ir priemonės (populiariausi jų yra vibratoriai) yra skirti sustiprinti seksualiniam malonumui. Jie yra naudojami pagrindinai genitalijoms arba aplink genitalijas. Tu gali naudoti sekso žaislus vienas arba poroje… Daugelis tėvų nenori kalbėti su vaikais apie seksą, kartais dėl to, kad bijo matyti mus seksualiomis būtybėmis ir dėl informacijos trūkumo, tad išmokti iš jų daugelio dalykų gali būti sudėtinga“ – tokiais teiginiais sumenkinamas tėvų autoritetas ir jų vadovavimas.
Grįžkime prie JT Darnaus Vystymosi Komisijos 54 sesijos. Vieno susitarimo tekstas ragina: „vyriausybes ir tarptautinę bendruomenę užtikrinti, kad jaunuoliai… galėtų džiaugtis aukščiausiais fizinės ir mentalinės sveikatos standartais, užtikrinant jiems nuolatinį sveikatos ir socialinių paslaugų prieinamumą be diskriminacijos … palaikyti priemones, užkirsiančias kelią lytiniu keliu plintančioms ligoms, įtraukiant ŽIV ir AIDS, taip pat pašalinti visų rūšių kliūtis, trukdančias paaugliams ir jaunuoliams apsaugoti jų sveikatą…“ Kas gi yra tos „kliūtys“, nuo kurių vaikus turi saugoti vyriausybės? JT Ypatingasis Reporteris Teisės į švietimą tema Vernor Munoz įvardino:
1.Tėvai, kurie neleidžia vaikų mokyti seksualinio švietimo, yra „kliūtys“.
2.Vaikai turi „teisę į seksualinį malonumą“, kuris gali būti pasiekiams tik per seksualinį švietimą, apie kurį čia kalbame.“
Kur čia yra tėvų teisės? Kalbama apie žalingą seksualinį švietimą, kuriam prieštarauja dauguma tėvų. Ką reiškia autonomija ir savarankiškas sprendimas? Gegužės mėnesį pateiktame dokumente „Mano kūnas yra mano reikalas“ daug klaidingų, nerimą keliančių tvirtinimų, ką privalo valstybių valdžios:
1.garantuoti visiems individams prieinamą seksualinį švietimą;
2.liberalizuoti griežtus abortų įstatymus;
3.garantuoti moterims ir mergaitėms saugių abortų paslaugas.
Visiems individams – tai reiškia, ir vaikams. Šis dokumentas Vaiko teisių konvencijos tekstą klaidingai aiškina taip: „Vaikų Konvencija kreipia šalis palaikyti besivystančius vaikų gebėjimus, ypač paauglių sutikimą būti seksualiai aktyviais, taip pat priėjimą prie seksualinės bei reprodukcinės sveikatos paslaugų bei informacijos.“ Vaiko teisių konvencija nieko nesako apie paauglių sutikimą būti seksualiai aktyviais, kaip ir apie seksualinę sveikatos paslaugas bei informaciją. Iš tiesų Konvencija kalba apie vaikų apsaugą nuo seksualinio išnaudojimo. Būtent nuo to, ką skelbia šis dokumentas. Be to vėl panaudojamas tas žalingas aiškinimas apie besivystančius vaiko gebėjimus. O kur tėvų teisės?
„Vystantis vaiko gebėjimams, Vaiko Konvencija tikisi iš tėvų, kad jie, priimdami tai, nebetaikys kontrolės šios rūšies sprendimams nulemti, kai vaikai yra tam subrendę.“ Štai taip siekiama, kad tėvai pamažu perleistų kontrolę vaikų atžvilgiu.
Matome, kiek daug atakų patiria šeimos ir tėvai iš JT agentūrų pusės. Ką galima daryti šiuo klausimu? Pirmiausia pasidomėti ko mokoma jūsų mokyklose ir pasistengti pasipriešinti šiems pavojingiems procesams, nukreiptiems prieš vaikus. Antra, susisiekti su savo šalies ambasadoriumi prie JT ir pareikalauti užkirsti kelią seksualiniam švietimui priimtuose susitarimuose. Taip pat pareikšti ir įtvirtinti tėvų teises JT dokumentuose, taip, kaip jos įvardintos tarptautinės teisės dokumentuose, tarp jų ir Žmogaus Teisių Konvencijoje.