PETICIJA RAGINANTI NEPRITARTI REPRODUKCINĖS SVEIKATOS ĮSTATYMO PRIĖMIMUI
LR Seime svarstomas Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas, kuriuo ketinama:
- Įteisinti nėštumo nutraukimą (abortą) kaip tinkamą ir moralią šeimos planavimo priemonę ir padidinti jo prieinamumą;
- Numatyti, jog abortas būtų finansuojamos valstybės (t.y. mokesčių mokėtojų) biudžeto lėšomis nepriklausomai nuo to ar jis atliekamas dėl objektyvių medicininių indikacijų (kai būtina apsaugoti moters sveikatą ir gyvybę), ar kai abortą nusprendžiama atlikti tik „šeimos planavimo“ tikslais, nesusijusiais su sveikatos priežiūra;
- Sudaryti prielaidas abortui eugeniniu pagrindu per nemokamai teikiamas genetinio konsultavimo paslaugas;
- Prailginti medikamentinio aborto laiką iki 12 savaičių, sudarant galimybę jį atlikti be sveikatos priežiūros specialisto priežiūros, neatsižvelgiant į su vaistinio preparato naudojimu susijusias rizikas moters sveikatai;
- Riboti galimybę teikti krizinio nėštumo paslaugas moterims, siekiant padėti moteriai esančiai sudėtingoje situacijoje ir išsaugoti negimusią gyvybę;
- Įteisinti chirurginę sterilizaciją kaip šeimos planavimo būdą ir nemokamai teikti sterilizacijos paslaugas visiems to pageidaujantiems pacientams;
- Numatyti visuotinį kontraceptinių priemonių kompensavimą valstybės biudžeto (mokesčių mokėtojų) lėšomis, tokiu būdu tenkinant reprodukcinės industrijos ir privataus verslo interesus;
- Įvesti visuotinį privalomą lytinį švietimą ir diegti ideologizuotą požiūrį į žmogaus lytiškumą ir jo raišką, neatsižvelgiant į konstitucinę tėvų teisę ugdyti vaikus pagal šeimoje puoselėjamą pasaulėžiūrą;
- Formuoti palankų jaunimo požiūrį į abortą ir sudaryti galimybę skirti kontraceptines priemones ar atlikti nėštumo nutraukimą nepilnametėms (nuo 16 m.) be tėvų žinios.
Šis reprodukcinės sveikatos įstatymo projekte numatytas teisinis reguliavimas yra nesuderinamas su prigimtiniais humanizmo, žmogaus orumo apsaugos ir pagarbos gyvybei principais, kertasi su medicinos etika, prieštarauja Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintoms prigimtinėms žmogaus teisėms ir neatitinka Lietuvos prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų.
Mes nepritariame:
- Žmogaus gyvybės naikinimui. Šiandien mokslui nekyla abejonių, kad žmogaus gyvybė atsiranda nuo apvaisinimo momento, kada susijungus vyro ir moters lytinėms ląstelėms, pradeda vystytis unikalus žmogaus organizmas. Modernioje civilizacijoje kiekvieno žmogaus gyvybė turi būti saugojama ir puoselėjama, laikantis pagarbos gyvybei principo, o ne sudaromos prielaidos ją naikinti.
- Žmogaus gyvybės sudaiktinimui. Vaiko gyvybės pradėjimo ar nutraukimo įteisinimas dėl kitų asmenų interesų neišvengiamai instrumentalizuoja žmogaus gyvybę. Tai iš esmės prieštarauja pamatiniam pagarbos žmogaus orumui principui.
- Aborto kaip teisės įtvirtinimui, kas sukurtų pareigas valstybės institucijoms, medikams, kitiems asmenims. Teisinių pareigų sukūrimas dalyvauti gyvybės atėmime ar kitose procedūrose, kurios naikina žmogaus gyvybę, yra nesuderinamas su žmogaus sąžinės laisve ir tuo pačiu šiurkščiai pažeidžia kiekvieno žmogaus orumą.
- Nepagarbiam požiūriui į žmogaus kūną. Abortas daro žalą moters fizinei, psichinei ir socialinei sveikatai, o sterilizacija suardo asmens kūno vientisumą, todėl jos negali būti laikomos moraliomis ir etiškai pateisinamomis šeimos planavimo priemonėmis.
- Aborto, kontracepcijos ir sterilizacijos finansavimui iš mokesčių mokėtojų pinigų. Abortas, sterilizacija ir kontracepcija nėra vaisingumo užtikrinimo priemonės, o šių paslaugų teikimas negali būti laikomas rūpesčiu moters sveikata.
- Ideologizuotam lytiniam švietimui, kuris neatitinka LR Konstitucijoje įtvirtintos prigimtinės žmogaus ir lyties sampratos. Lytinis švietimas siekia formuoti vartotojišką požiūrį į žmogaus lytiškumą ir jo raišką, skatina išbandyti ir pradėti ankstyvą „saugesnį“ lytinį gyvenimą, taip paversdamas jaunus žmones vartotojais, priklausomais nuo reprodukcinės industrijos paslaugų.
- Tėvų teisų siaurinimui, ypatingai lytiškumo ugdymo ir vaikų sveikatos priežiūros srityse. Tiek Konstitucija, tiek ir Vaiko teisių konvencija pripažįsta, jog tėvai yra pagrindiniai vaikų ugdytojai, jiems tenka pagrindinė atsakomybė už vaikų dorovinį auklėjimą, tinkamą fizinį ir psichinį vystymąsi.
Pažymėtina, jog Lietuvos Konstitucija ir Lietuvai privalomos konvencijos, tokios kaip Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (1950 m.) ar Jungtinių Tautų Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (1966 m.), įpareigoja saugoti kiekvieno asmens teisę į gyvybę, o šių teisės aktų nuostatos negali būti aiškinamos, kaip suteikiančios teisę į abortą ar įpareigojančios ją įtvirtinti nacionaliniuose teisės aktuose.
Lietuvos Respublika tiek 1994 m. Kaire, tiek 1995 m. Pekine, tiek ir 1999 m. JT Generalinėje Asamblėjoje prisiėmė įsipareigojimus padėti moterims krizinio nėštumo situacijoje. Todėl būtinas teisinis reguliavimas, kuris pozityviai skatintų gimstamumą, didintų paslaugų, reikalingų besilaukiančioms moterims prieinamumą.
Lietuva, ratifikuodama JTO Neįgaliųjų teisių konvenciją yra pareiškusi, jog „seksualinės ir reprodukcinės sveikatos“ sąvoka negali būti interpretuojama kaip įtvirtinanti naujas žmogaus teises ir sukurianti Lietuvos Respublikai atitinkamus tarptautinius įsipareigojimus. Į šios sąvokos teisinį turinį nepatenka neįgalių asmenų nėštumo nutraukimo ir sterilizacijos bei medicinos procedūrų, galinčių nulemti diskriminaciją genetinių požymių pagrindu, rėmimas, skatinimas ar reklamavimas.
Remiantis tuo, kas išdėstyta mes, žemiau pasirašiusieji, nesutinkame, jog Lietuvos teisėje būtų įtvirtintos taip vadinamos reprodukcinės teisės, apimančios teisę į abortą, sterilizaciją ir kontraceptinių priemonių prieinamumą, o šių dalykų skatinimas ir finansavimas taptų viešosios politikos tikslu.
Todėl prašome Lietuvos Respublikos Seimo narius nepritarti Reprodukcinės sveikatos įstatymui.
