Reprodukcinės sveikatos terminą pasiūlė Pasaulio sveikatos organizacija 1994 m. Tais pačiais metais jis buvo priimtas tarptautiniu lygiu Jungtinių Tautų surengtoje tarptautinėje konferencijoje Kaire. Šioje konferencijoje suformuluotas reprodukcinės sveikatos apibrėžimas skamba taip:
„tai visiškos fizinės, psichinės ir socialinės gerovės būsena, o ne vien reprodukcines sistemos, jos funkcijos bei proceso patologijos nebuvimas. Todėl reprodukcinė sveikata reiškia, kad žmones gali mėgautis juos tenkinančiu saugiu lytiniu gyvenimu, gali turėti palikuonių ir gali rinktis, ar tai daryti, kada ir kaip dažnai tai daryti. Šis teiginys reiškia, kad vyrai ir moterys turi teisę būti informuoti apie saugius, veiksmingus, įperkamus, priimtinus ir laisvai pasirenkamus šeimos planavimo ir vaisingumo reguliavimo būdus, neprieštaraujančius įstatymams, ir teisę į tinkamas sveikatos priežiūros paslaugas, kurios leistų moterims saugiai išgyventi nėštumą ir pagimdyti vaiką, sudaryti sutuoktinių poroms geriausias galimybes turėti sveiką kūdikį“.
Ši reprodukcinės sveikatos samprata turi kelis esminius, vidinius prieštaravimus:
1) Pirmasis prieštaravimas pats „reprodukcijos“ terminas. Žmogiškosios gyvybės perdavimas negali būti laikomas reprodukcija, nes kiekvienas naujas asmuo yra unikalus – nuo pat pradžios (dviejų lytinių ląstelių susiliejimo) turi nepakartojamą genetinį kodą. Taip pat žmogus vienintelis iš visos kūrinijos yra protingas ir laisvas, žmonės tarpusavyje ne replikuojasi kaip ląstelės ir nėra reprodukuojami kaip mašinos, taip pat vienas kito ir nesukuria. Galiausiai, žmonės pradėdami naują gyvybę, jos atžvilgiu yra prokreacijos santykyje.
2) Antrasis prieštaravimas – „saugūs, veiksmingi šeimos planavimo ir vaisingumo reguliavimo“ būdai minimi reprodukcinės sveikatos sampratoje, nėra „saugūs“ sveikatos prasme, nes apima ir hormoninius kontraceptinius preparatus. Paskutinio dešimtmečio moksliniuose tyrimuose vis dažniau pabrėžiama, kad hormoniniai kontraceptiniai preparatai turi stiprų šalutinį poveikį, galintį tapti net mirties priežastimi. Svarbiausia – tromboembolinė rizika, kuri žinoma jau 35 metus. Naujausių mokslinių tyrimų duomenimis, 7 proc. pasaulio moterų turi naujai atrastą Leideno kraujo krešėjimo faktorių. Jei jį turinti moteris pradeda vartoti hormoninius kontraceptikus, tromboembolijos ir sukeltų komplikacijų rizika jai padidėja 100 proc. Taip pat kontraceptiniai preparatai sukelia gana daug kitų šalutinių poveikių gyvybiškai svarbioms moters organizmo sistemoms: širdies ir kraujagyslių sistemai, virškinimo sistemai, lytinei sistemai ir psichinei sveikatai (depresija pasireiškia 6 proc. hormoninius kontraceptikus vartojančių moterų).
3) Trečiasis prieštaravimas – „tinkamos sveikatos priežiūros paslaugos“ apima ir paslaugas (abortus), kurios turi ilgalaikius žalingus padarinius moters fizinei ir psichinei sveikatai bei sutuoktinių gerbūviui. Patirtas abortas vidutiniškai 8 metus po nėštumo nutraukimo išlieka depresijos rizikos faktoriumi. Moters, nutraukusios savo pirmą nėštumą, priklausomybės rizika nuo alkoholio ar narkotikų padidėja penkis kartus. Taip pat bet kokiu būdu atliktas abortas turi įtakos galimoms nesėkmėms būsimo moters neštumo metu. Galiausiai, abortai du kartus padidina ir krūties vėžio riziką.
Taigi, kaip ir pats reprodukcinės sveikatos terminas, taip ir reprodukcinės teisės, tėra retorika. Kalbant apie reprodukcines teises labai dažnai yra manipuliuojama terminais, naudojamos tokios sąvokos kaip pasirinkimo laisvė, apsisprendimo teisė, sveikata, žmogaus teisės, demokratija, meilė, žodžio laisvė ir pan., tačiau reprodukcinės teisės iš esmės prasilenkia su šių sąvokų pamatiniais principais. Reprodukcine ideologija yra siekiama kontroliuoti gimstamumą, tai įgyvendinant per sveikatos priežiūros sistemą. Prisidengus sveikatos ar užkrečiamų ir nepageidaujamų nėštumų prevencija, teise į informaciją siekiama įteisinti lytinį švietimą kaip privalomą formalaus švietimo discipliną. Vaikams suteikiamos tik suaugusiems būdingos sprendimų priėmimo galios ir dedamos pastangos apriboti tėvų vaidmenį.
Parengta pagal: Andrius Narbekovas et al., Lytiškumo ugdymo etika. Kaunas: VDU, 2008.
