„Gender“ sąvoką, suprantama kaip socialinė lytis, Lietuvoje dar mažai kam žinoma, nors ji nepaprastai įtaigi ir yra prasiskverbusi į visas tarptautinių bei nacionalinių institucijų įtakos sritis. Pasitelkiant lyčių ideologiją kuriamas naujas žmogus, kuris galėtų laisvai rinktis lytį ir seksualinę orientaciją, t. y. sąmoningai nuspręsti, ar būti vyru, ar moterimi, heteroseksualu, lesbiete, gėjumi, biseksualu, ar lytį pakeitusiu asmeniu (LGBT). Jungtinės Tautos, Europos Sąjunga ir įvairių šalių vyriausybės nori, kad šis požiūris į laisvę ir lytiškumą vaikams būtų skiepijamas nuo pat lopšio. Ši nauja ideologija pridengiama vyrų ir moterų lygybe. Manoma, kad kuo didesnė lygybė, tuo daugiau teisingumo, tačiau niekada nebuvo gilinamasi, ar mėginant sulyginti tai, kas nėra lygu, ateityje nereikės spręsti didelių problemų. Po šia apgaulinga išore slypi visuotinis etikos ir dorovės normų, be kurių negali gyvuoti nei šeima, nei kultūra, puolimas.
Iki aštuntojo dešimtmečio gender terminas buvo siejamas su savo įprastine biologinės lyties reikšme. Visgi šį terminą monopolizavo radikaliosios feministės kartu su tarptautinėmis gėjų ir lesbiečių organizacijomis, siekdamos skleisti idėją, kad socialinė lytis nepriklauso nuo biologinės lyties. Anot jų, yra ne dvi lytys, bet šešios ar daugiau, ir tai priklauso nuo asmens seksualinės orientacijos. Lyties pasirinkimas turi tapti vyraujančia tendencija ir nėra pripažįstamas joks esminis ar įgimtas vyrų ir moterų skirtumas, nors kiekviena žmogaus kūno ląstelė yra vyriška arba moteriška. Nepaisoma smegenų mokslinių tyrimų, medicinos, psichologijos bei sociologijos rezultatų, kuriais įrodoma, kad skiriasi vyrų ir moterų smegenų struktūra, hormonų pusiausvyra, psichologinė struktūra ir socialinis elgesys.
Lyčių aspekto integravimas įsišaknijęs dar marksizmo ideologijoje. Marxas ir Engelsas parengė beklasės visuomenės utopiją, kuria siekiama visų žmonių lygybės. Vienodumas griauna mūsų žmogiškumą, kurio esmė yra unikalumas.
Programą, pagal kurią šiandien per lyčių aspekto integravimą siekiama sukurti „naują žmogų“, tik šį kartą gilesniu lygmeniu nei anksčiau, jau buvo parengęs F. Engelsas: „Pirmasis istorijoje socialinis konfliktas sutampa su vyro ir žmonos, gyvenančių monogaminėje santuokoje, priešiškumo plėtra, o pirmoji socialinė priespauda – su vyriškos lyties asmenų vykdoma moterų priespauda.“ Todėl, siekiant išspręsti tariamą vyro ir žmonos konfliktą, reikia sugriauti šeimą. Viena įtakingiausių paskutinio šimtmečio feminisčių Simone de Beauvoir ragino moteris bėgti iš motinystės vergijos. Savo garsiąja fraze „moterimi ne gimstama, o tampama“ ji paskelbė lyčių revoliuciją.
Lyčių aspekto integravimas privedė prie visiško absurdo. Siekiama sugriauti biologinę lytinę vyrų ir moterų tapatybę bei socialinius vaidmenis ir institucijas, taip pat santuoką, šeimą, tėvystę, motinystę, švietimą, kalbą, darbą, kultūrą ir religiją. Visa tai vadinama lyties anuliavimu (angl. undoing gender).
Amsterdamo sutartimi (1999 m.) ir Nicoje paskelbta ES Pagrindinių teisių chartija (2000 m.) „lyčių aspekto integravimas“ tapo privalomu reikalavimu, kuriam įgyvendinti skirti didžiuliai finansiniai ištekliai.
Su kiekviena diena vis labiau pastebima, jog bet koks pasipriešinimas ar gender ideologijos bei visuomenės homoseksualizavimo kvestionavimas, sutinkamas šmeižtu, įtakos praradimu ir profesine atskirtimi. Žodžio laisvė nyksta, o radikaliojo feminizmo dogmos vis labiau tampa norma ir šykštu negalima joms nepaklusti. Naujas menkinamasis terminas – homofobija – tampa teisine veika, kuri pasipriešinimą paverčia nusikalstamu veiksmu. Fobija yra patologinė baimės būsena. Taigi visi, kurie teigia, jog lytiškumas prisideda prie asmenų, šeimos ir visuomenės gerovės tada, kai yra santuokinės vyro ir moters meilės išraiška ir yra atviras gyvybės davimui, dabar laikomi ligoniais. Kad homofobija būtų laikoma nusikalstama, ES teisės aktuose ji priskiriama tai pačiai kategorijai kaip rasizmas, antisemitizmas ir ksenofobija. Kelios šalys jau yra priėmusios kovos su diskriminacija teisės aktus bei teisės aktus dėl neapykantos kurstymo ir yra kovojama, kad tokie teisės aktai būtų įgyvendinami visame pasaulyje. Bet koks pareiškimas prieš homoseksualumą – pateikiant mokslinių tyrimų rezultatus arba cituojant Bibliją – laikomas neapykanta. Šis melas sudarė geras emocines sąlygas pasipriešinimą visuomenės homoseksualizavimui laikyti nusikalstamu.
Gender ideologijos panašėjimą į dar vieną totalitarizmo formą galima pailiustruoti 2007 m. įvykiu Genujoje. Genujos arkivyskupas ir Italijos vyskupų konferencijos pirmininkas Angelo Bagnasco 2007 m. balandžio pradžioje turėjo prašytis policijos apsaugos. Jam buvo pagrasinta nužudymu, nes jis pasisakė prieš homoseksualių sąjungų sulyginimą su šeima. Balandžio pabaigoje jis gavo laišką su nedviprasmišku įspėjimu: pistoleto kulka ir savo nuotrauka su nupiešta svastika. Šis įvykis tėra į viešumą iškilusi ledkalnio viršūnėlė. Daug mažiau girdime apie tuos nedidelius, bet ne mažiau grėsmingus užsipuolimus, kuriuos savo aplinkoje turi patirti krikščionys, išpažįstantys savo tikėjimą. Tokie įvykiai verčia vis dažniau klausti, ar Europoje dar leidžiama laisvai reikšti nuomonę, ar dar egzistuoja laisva demokratija?
Parengta pagal: Gabriele Kuby, Gender revoliucija. Buldozerinis reliatyvizmas. Kaunas: Artuma, 2014.
